Kauno „Žalgiris” prieš pat Kalėdas namų arenoje nusileido Atėnų „Panathinaikos” ekipai. Tačiau pralaimėjimas vienam iš Eurolygos favoritų nebuvo skaudžiausia antradienio vakaro žinia. Toli gražu.
„Žalgiris” prieš Ergino Atamano treniruojamą komandą daugiau nei du kėlinius laikėsi priekyje, o 10 pergalių ir 8 pralaimėjimai Eurolygoje jokių nerimą keliančių signalų nesiunčia. Vis dėlto tai, ką išvydome antradienį, yra rimčiausias pavojaus ženklas šį sezoną. Akivaizdu, kad tokia situacija negali tęstis. Kalbu, žinoma, apie Sylvainą Francisco.
Kaune beveik metus siaučia tikra Cisco manija – gerbėjai laukia autografų ir nuotraukų, tribūnos skanduoja MVP, o pats prancūzas puikiai jaučiasi žvaigždės vaidmenyje. Vien pažvelgus į jo stilių, atrodo, kad jis gimęs būti dėmesio centre. Spalio mėnesio Eurolygos MVP titulas dar labiau pakurstė ambicijas. Tačiau kai viskas klostosi gerai – problemos nesimato.
Tikrosios žvaigždės pasižymi tuo, kad demonstruoja lyderystę ne tik pergalių metu, bet ir pralaimėjimų akivaizdoje. Tikri lyderiai sugeba prisitaikyti prie besikeičiančių aplinkybių komandoje. Būtent šių savybių, kaip parodė pastarieji įvykiai, S.Francisco stinga.
Mačas su „Panathinaikos” tapo lūžio tašku – po kiekvieno pakeitimo 28-erių gynėjas atvirai reiškė nepasitenkinimą vyriausiajam treneriui Tomui Masiuliui. Galiausiai ketvirtajame kėlinyje prancūzas tiesiog atsisakė grįžti į aikštę, kai to paprašė T.Masiulis. Tik Manto Šerniaus įsikišimas privertė žaidėją pajudėti.
Stebint iš šalies trenerio ir žaidėjo santykius, vaizdas atrodė itin niūriai. Taip blogai, kad net antraštes žurnalistams dalinti nemėgstantis T.Masiulis po susitikimo prabilo tiesiai – pakanka yra pakanka.
„Šitą bandysime aiškintis komandos viduje, – apie S.Francisco kūno kalbą sakė strategas. – Man tai – nauja patirtis. Negalvojau, kad tokie dalykai gali būti. Pasirodo gali ir čia man yra iššūkis. Turiu su tuo tvarkytis, bandome ieškoti sprendimų, diskutuojame, kaip išspausti iš žaidėjų geriausia, kad žaistume komandai. Visi žaidėjai turi žaisti ne dėl savęs, o dėl komandos. Čia yra nediskutuotinas dalykas, bet kartais sunku dėl to prie žaidėjų prisibelsti. Tas nepasitenkinimas kažkoks… Viską darome dėl komandos, bet jei visą laiką kažkas netinka, visada rasi prie ko prisikabinti.”
O nepasitenkinimas tikrai nebuvo susijęs su komandos interesais. Antrajame kėlinyje, kai „Žalgiris” pirmavo dviženkle persvara ir Mosesas Wrightas siautėjo po varžovų krepšiu, visi komandos draugai ant suolelio sprogo iš džiaugsmo. Tuo metu Cisco nuleidęs galvą kažką murmėjo, visiškai ignoruodamas tai, kas vyksta aikštėje.
Kaip tai įmanoma? Juk esame įpratę matyti besišypsantį ir energingai gestikuliuojantį S.Francisco. Tačiau visa tai matėme tik tada, kai pats prancūzas demonstravo fantastišką žaidimą.
Šios situacijos negalima lyginti su M.Wrighto emocijų protrūkiu mače prieš Stambulo „Anadolu Efes
