Linos Gecevičienės kelionė per sporto pasaulį iki verslo ir šeimos gyvenimo rodo, kad svajonės nemiršta; jos tiesiog transformuojasi. Pradėjusi kaip profesionali tenisininkė, Lina šiandien tęsia karjerą kaip trenerė, motina ir verslininkė, o jos ambicijos ir siekiai vis dar auga ir keičia formas.
Lina Gecevičienė 18
– Ar manai, kad esi pasiekusi savo karjeros viršūnę? Kokie buvo pagrindiniai iššūkiai?
– Aš niekad nesijaučiau, jog pasiekiau galutinę savo sportinio kelio viršūnę. Mano kelias į tenisą nebuvo lengvas; aš buvau tarp pirmųjų Lietuvos moterų, mėginusių išsiveržti į tarptautinę areną, ir kiekvienas žingsnis buvo lyg žingsnis į nežinomą.
Pradžioje treniruočių sąlygos buvo prastos, nieko panašaus į šiandienos modernias arenas. Žiemą tekdavo treniruotis mokyklos sporto salėje su visiškai netinkamomis sąlygomis.
Pagrindinis mano palaikymas buvo šeima, ypač tėvas, kuris rado būdų, kaip man padėti. Jis surado kontaktus ir galimybes, ir kartu mes vykdavome į Vokietiją, kur aš gaudavau kokybiškesnes treniruotes. Mokslai taip pat teko derinti su sportu, bet mano tėvai suprato ir palaikė mane, leisdami man pasirinkti tenisą.
Region 650×150 @Tipro
Iššūkių buvo daugybė, o didžiausias – nežinojimas, kaip tinkamai treniruotis ir tobulėti. Tėvas buvo didžiulis palaikymas, bet kartais ir kliūtis, nes sunku buvo jam leisti man eiti savo keliu.
– Ar jautėsi spaudimą tapti asmeniu, kuris pakels Lietuvos tenisą į naujas aukštumas?
– Spaudimą jaučiau nuo pat jaunystės. Nuo maždaug vienuolikos metų Lietuvoje man buvo keliami lūkesčiai laimėti kiekvienas varžybas. Spaudimas atrodė ateinant iš išorės, bet iš tikrųjų mes – aš ir mano tėvas – patys sau didžiausią spaudimą dėdavome.
Trūko konkurencijos, o aš ją labai reikėjo. Šiandien, matydama žaidėjus kaip Edą Butvilą ir Vilių Gaubą, suprantu, kokia svarbi yra tarpusavio konkurencija ir kaip tai skatina tobulėti. Aš buvau vienintelė, tačiau atsakomybė maniau ne tiek prieš Lietuvą, kiek prieš save.
– Ar kada norėjai mesti viską?
– Taip, tokių momentų buvo. Mano vaikystė skyrėsi nuo kitų – mažai laisvo laiko žaisti ir būti vaiku. Kartais tikrai atrodė, kad noriu viską mesti, bet mintis, kad kita mergaitė gali mane pralenkti, mane visada grąžindavo atgal į žaidimą. Tas noras būti geriausiai vedė mane pirmyn ir neleido sustoti.
Region 650×150 @Tipro
Didžiausią krizę savo gyvenime patyriau būdama 22–23 metų amžiaus. Tuomet pirmą kartą savo karjeroje pasirinkau ilgesnę, dviejų mėnesių, pertrauką ir pradėjau studijas neakivaizdžiai, tikėdamasi, kad tai padės atitraukti mintis. Per tą laikotarpį supratau, kad nors mokslas man ir reikalingas, mano tikroji aistra ir toliau išliks tenisas.
– Kodėl nutraukei sportinę karjerą?
– Karjerą baigiau būdama 28 metai. Dabartinė tendencija yra žaisti iki 30–35 metų, tačiau aš jaučiausi psichologiškai išsekusi. Nebemačiau savo tolesnio progreso ir supratau, kad norint siekti aukštesnių rezultatų, reikėtų išvykti iš Lietuvos, nes nors namų aplinka ir buvo palanki, trūko kvalifikuotų partnerių treniruočių.
Didelės įtakos man padarė mamos netektis. Tai buvo tas momentas, kuris manyje išlaisvino vidinį leidimą sau nustoti ir leido man rinktis gyvenimo pokyčius.
Kartais prisimenu savo sportinės karjeros akimirkas su nostalgiškais jausmais. Tačiau dabar jaučiuosi visiškai ramiai. Be to, būtent tuo metu susipažinau su būsimu vyru Martynu Gecevičiumi, o mūsų santykiai prasidėjo būtent mano karjeros pabaigoje. Tai padėjo man švelniai adaptuotis prie naujo gyvenimo etapo. Atidariusi „Linos Stančiūtės teniso akademiją“, atradau naują meilę ir prasmę, o iš teniso pasitraukiau su šiltomis emocijomis.
– Kaip prisimeni motinystės pradžią?
– Susituokėme 2016 m., o mūsų dukra Ema gimė 2018 m. Pradžioje motinystė man pasirodė itin sudėtinga. Iš pasaulio, kuriame viskas priklausė nuo manęs, patekau į aplinką, kurioje viską nulėmė mažas žmogus.
Neseniai bendravau su drauge, kuri yra buvusi Švedijos teniso žvaigždė ir patekusi į pasaulio TOP-50. Ji patvirtino, kad motinystės iššūkiai yra nepalyginami.
Antruoju nėštumu priaugau 17 kg, tačiau formą atgavau natūraliai, nesilaikydama jokių dietų. Tiesiog grįžau prie fizinio aktyvumo, kuris man visada buvo svarbus. Nors šiuo metu negaliu skirti tiek laiko sportui, kiek norėčiau, džiaugiuosi, kad mano darbas suteikia man galimybę daug judėti. Manau, kad kiekvienas gali atrasti jam tinkamą būdą išlikti aktyvus, nesvarbu ar tai būtų intensyvus bėgimas, ar joga.
– Kaip dukros tave mato – mamą ar mamą-sportininkę?
– Aja mane mato kaip mamą-trenerę, nes ji treniruojasi mano akademijoje, tačiau ji taip pat lanko ir kitus būrelius, kas, mano nuomone, yra puiku, nes ji lavina įvairias sritis.
Ema šiuo metu atsisakė žaisti tenisą, nes jai tai nebėra įdomu, todėl mes nusprendėme neprieštarauti jos sprendimui. Tikiuosi, kad ateityje ji vis dėlto išmoks žaisti tenisą. Šiuo metu ji užsiima jojimu ir matau, kad tai jai labai patinka.
Ar norėčiau, kad jos taptų profesionaliomis sportininkėmis? Tik jei jos patiria tokį patį aistrą sportui, kaip ji buvo man. Profesionalaus sporto kelias yra tiek sunkus, tiek pats nuostabiausias. Jame aš užaugau kaip asmenybė, nuo kelionių iki susitikimų su įvairių kultūrų žmonėmis. Man svarbu, kad mano dukros augtų laimingos, rastų savo aistras ir tikėtų savo svajonėmis, o sportas tėra vienas iš būdų jas įgyvendinti.
Vaikai yra mano didžiausias gerbėjai – jie didžiuojasi galėdami sakyti, kad jų mama – ryškiausia Lietuvos teniso žvaigždė, o panašius jausmus jie puoselėja ir dėl Martyno. Šis pripažinimas šildo mano širdį.
– Kada nusprendei tapti trenerė?
– Noras mokyti kirbėjo manyje nuo seno. Svajojau apie savo teniso mokyklą, kurioje galėčiau dalintis žiniomis ir kurti savo karjeros erdvę. Kadangi mano tėvas tuo metu dirbo kitoje teniso akademijoje, natūraliai kilo mintis apjungti mūsų jėgas. Taip pradėjome bendrą projektą – „Linos Stančiūtės teniso akademija“.
– Kaip atsirado „76 teniso akademija“?
– Su Aisčiu Šlajumi, ilgamečiu treniruočių partneriu, kuris vėliau tapo nacionalinės rinktinės treneriu, visada palaikėme artimą ryšį. Jo svajonė apie naują teniso areną ilgai brandintas. Projektas vystėsi remiantis mūsų bendra patirtimi.
– Ar sportininkės gyvenimas tampa priklausomas nuo adrenalino?
– Aš nesiekiau specialiai ieškoti adrenalino. Mano gyvenimas visuomet buvo suskirstytas į etapus: profesionalus sportas, akademijų steigimas, šeimos kūrimas, motinystė ir dabar – kūrybiniai projektai. Kiekviename iš šių etapų atsiranda nauji motyvai.
Vaikystėje, treniruočių metu, tėvas skatindavo mane bėgti krosą su kitais vaikais. Kai kurie siūlydavo pasislėpti už krūmo, bet aš visada galvojau: „Jei reikia daryti, tai darau kuo geriau.“ Tuo metu, kaip ir dabar, stengiuosi atlikti viską aukščiausiu lygiu.
Treniruotėse ir bendraujant su žmonėmis aš jaučiu tą pačią energiją, kuri lydėjo mane teniso kortuose. Adrenalinas man nereikalingas – jis atsiranda savaime, kai užsiimu man reikšminga veikla.
– Kaip tavo asmeninė sporto aprangos kolekcija virto realybe?
– Tai buvo sena mano svajonė. Prieš 15–17 metų net buvau sukūrusi aprangos eskizus, bet tuo metu niekas neįvertino šios idėjos rimtai.
Kai „Ona Roma“ susisiekė siūlydama bendradarbiavimą, nesuabejojau nei akimirkos. Komanda buvo neįtikėtina, o kūrybinis procesas – įkvepiantis. Kolekcija tapo ne tik drabužiais, bet ir mano asmeninės istorijos dalimi.
– Kada supratai, kad apranga kortuose tampa ne tik stiliaus, bet ir žaidimo dalimi?
– Tai jaučiau nuolat. Aš niekada nebuvo tik funkcionalumo ieškanti sportininkė – apranga man suteikdavo ne tik komfortą, bet ir nustatydavo nuotaiką bei energiją.
Prieš varžybas turėjau nedidelį ritualą: apsirengdavau šiltai, o prieš pradedant jausdavausi kaip įsijungusi savo geriausią versiją. Man patiko sekti madas, rinktis stilingus drabužius ir kurti savo įvaizdį – tai man suteikdavo pasitikėjimo.
– Ką manai apie didžiųjų sporto prekės ženklų estetiką?
– Nors didieji prekių ženklai, tokie kaip „Nike“ ar „Wilson“, tebėra itin funkcionalūs, jų estetika kartais palieka norėti geriau. Išskirtinės asmenybės, pavyzdžiui, Serena Williams, atneša daugiau kūrybiškumo ir įdomių kolaboracijų, o Naomi Osaka netgi kartais atrodo per daug kūrybiška, – juokiasi.
Mados prekės ženklas „Ona Roma“ siekia atnešti naują vėją į tradicinį sporto aprangos supratimą. Jie akcentuoja moteriškumą, pristato ilgomis rankovėmis pasižyminčius modelius ir išryškina figūrą pabrėžiančias formas. Estetika teniso pasaulyje tampa neatsiejama žaidimo dalimi, gerindama ne tik žaidėjų savijautą, bet ir turėdama įtakos pačios varžybos rezultatams.
Region 650×150 @Tipro
Klausimas, kodėl „Ona Roma“ koncepcija atrodo prasminga:
Asmeniškai man yra svarbios tos pačios vertybės, kurias iškelia šis prekės ženklas – rankų darbo unikalumas, aukšta kokybė bei tvarus vartojimas. Aš pats prioritizuotu kokybę, o ne kiekį, ir esu linkęs rinktis sąmoningą vartojimą. Be to, gamybos procesas vyksta Lietuvoje, mažame Pagramančio miestelio gamykloje, kuris man yra ypač mielas.
„Ona Roma“ neapsiriboja vien drabužių gamyba – jie kuria visapusišką patirtį. Dalyvavimas „The Laima Flow“ renginyje atvėrė man galimybę patirti, kaip stilingas aplinkos dizainas, šiltos bendruomenės atmosferos ir estetikos detalės, nuo subtilių aromatų iki harmoningai sutvarkytų erdvių, motyvuoja ir įkvepia moteris. Tokia patirtis man yra neįkainojama.
Lina Gecevičienė
