Kaunas jau seniai žinomas kaip Lietuvos sporto šaltinis, iš kurio kilo daugybė talentingų atletų, pasiekusių aukščiausius rezultatus. Šiame mieste subrendo ne vienas olimpietis ir žinomas sportininkas, o šiandien čia savo ambicijas nuosekliai realizuoja ir naujoji plaukikų generacija. Vienas iš labiausiai pastebimų šios kartos atstovų yra kaunietis Tajus Juška.
Sulaukęs vos 17 metų, šis plaukikas jau gali didžiuotis europiniais jaunimo čempionato apdovanojimais – aukso ir sidabro medaliais. Be to, jis tapo pasaulio jaunimo čempionu 100 metrų peteliške, tačiau savo laimėjimus vertina ne tik kaip triumfus, bet ir kaip mokymosi šaltinį. Nuo nesėkmių jis neatsisuka, o jas laiko progomis asmeniniam augimui.
Apie savo pareigingumą, treniruočių komandą, svarbius pergalės momentus ir Kauną, kurį vadina savąja širdies vieta nepaisant pasaulio kelionių, papasakojo jaunasis sportininkas Tajus Juška.
– Pradėkime nuo šios vasaros. Kaip vertini savo pasirodymą rugpjūčio mėnesį vykusiame Europos čempionate?
– Tas startas man buvo labiau vertintinas kaip patirties kaupimas, nes konkretūs rezultatai nebuvo tokie, kokių tikėjausi. Pradžia gal ir nebūtų buvusi bloga, tačiau pasirodymas vėliau nesisekė. Šiame sporte niekada nežinai, kas lauks, tačiau šioje situacijoje su savo treneriu analizavome įvykius ir nustatėme, jog treniruočių etape buvo padaryta keletas klaidų.
– Ar per tokį laiką pasikeitė tavo požiūris į nesėkmes?
– Taip, labai. Neseniai dar nesėkmę suvokdavau kaip nesėkmę, kaip blogybę, kurią turėčiau išvengti. Tačiau kuo labiau progresuoji, tuo sunkiau yra patobulėti ir pasiekti norimą lygį. Šią išmoką žmogus turi gauti, anksčiau ar vėliau. Galiu pasakyti, jog ją jau asimiliavau ir šiandien pralaimėjimus suvokiu kaip galimybę augti. Jei kažko nepavyko – išmoksiu ir kitą kartą tai padaryti geriau.
Region 650×150 @Tipro
– Kokia yra sėkmės formulė – kaip pakeisti savo mąstymą?
– Paslaptės čia nėra, tai vyksta natūraliai. Žinoma, egzistuoja daugybė metodų, kaip transformuoti savo galvoseną, tačiau, mano nuomone, niekas nesugebės tave pakeisti prieš tavo valią. Lygiai taip pat ir tu negali keisti kitų. Jei suvoki problemą, nori ją spręsti ir elgtis kitaip, sprendimas atsiranda savaime.
Disciplina čia vaidina reikšmingą vaidmenį. Žinoma, būna skirtingų dienų ir momentų, tačiau ji persvarsto ir tu tiesiog veiki. Ji neatsirada pirmos dienos, tai yra ilgalaikis procesas. Pirmiausia ateina patyrimas, paskui – tikslas. Kai jį turi, lengviau judėti į priekį, lengviau save motyvuoti, nes supranti, kad visa, ką darai, tarnauja didesniems siekiams.
– Ar atsimeni savo labiausiai įsidėmėtą triumfą? Papasakok apie tą momentą.
– Tai priklauso nuo to, kaip apibrėžti didžiausią pergalę. Man ji yra ta, kuri sukeliausiai drebino emocijas. Turiu omenyje Europos jaunimo čempionatą Vilniuje 2024 metais. Tuomet man buvo 15 metų, ką tik buvau pergalėjęs ligą ir neradau savęs geriausioje sportinėje formoje, tačiau pademonstravau rezultatą, kurio pats negalėjau tikėtis.
Tikėjimas savimi – tai visada esminė savybė, tiek varžybose, tiek kasdieniame gyvenime. Kartais tenka savęs „apgaudinėti", persvadinti protą, kad jis tikėtų galimybėmis. Tačiau tas nuoširdusis tikėjimas, kuris atsiranda iš širdies gelmės, tuo metu man dar nebuvo susiformavęs, todėl pergyventa nelaime buvo tokia skausminga. Dabar šis džiaugsmas – visai kitokios kokybės.
Tiesioginis klausimas apie dalyvavimą Los Andželo olimpiadoje man atrodo visai realus. Jau turiu atliktą olimpinį normatyvą, belieka jį dar kartą patvirtinti. Esu įsitikinęs, kad ne tik jį pakartosiu, bet ir pagerinsu rezultatą. Kaip ir bet kuriose varžybose, svarbu gerai pasiruošti ir pademonstruoti savo maksimalius gebėjimus, o toliau – kaip susiklostys.
Kaunas man yra gimtinė ir širdies vieta. Džiugu matyti, kaip mano miesto vadovybė investuoja į plaukimą, statydama naujas treniravimosi vietas. Ypač svarbu, kad tai daroma atsakingai ir profesionaliai. Nors esu apkeliavęs pasaulį ir matęs daug vietų, namie – Kaune – visada jaučiuosi geriau nei kur nors kitur.
Iš sportininko perspektyvos Kaune tikrai jau sukurtos tinkamos sąlygos. Per pastarąjį laiką situacija žymiai pagerėjo. Reikia pasakyti padėką ir federacijai, kuri stengiasi kurti beveik idealias darbo sąlygas. Žinoma, yra sričių, kuriose dar galima tobulėti, bet tai jau smulkmenys. Aplankęs visus miesto baseinus, galiu patvirtinti, kad jie visi tinka aukštojo lygio treniravimams.
Mano komanda man yra kaip antroji šeima. Tai neabejotina. Mūsų treneris žino, kada reikalingas griežtumas, o bendras mūsų kolektyvo duh – itin palankus. Daug laiko praleidiname kartu: vykstame į stovyklas, gyvename viename kambaryje. Žinoma, kartais būna nesusipratimų ir ginčų, bet tai natūralu bet kurioje šeimoje.
Suderinti sportą ir asmeninį gyvenimą – iš tiesų sudėtinga. Vienas sritis gauna daugiau mano laiko, kita – nukenčia. Nuolat stengiaisi rasti tą idealų balansą, nors ne visada pavyksta. Tada tenka ieškoti būdų, kaip kompensuoti vieną ar kitai gyvenimo sferai.
Kai aš keliaudamas pasakau, kad esu iš Lietuvos, dažnai susiduriu su žmonėmis, kurie nebepaiso, kur geografinėje žemėlapyje mes esame. Kai kurie mus maišo su kitomis Baltijos regionu šalimis, todėl tenka paaiškinti ir parodyti. Tačiau nešti savo šalies vėliavą – tai man didžiausia garbė. Esu gailas dėl savo pasiekimų, nes ne kiekvienas sportininkas gali pasidžiaugti tokiais rezultatais.
Konkretaus sportininko, į kurį norėčiau lygiuotis, neturiu. Yra asmenybės, kurių techninis meistrystė man patinka ir kurias vertinu, tačiau aš savo jėgų nešiūlovauju su jais. Plaukime tai ypač nereikalinga, nes kiekvienas iš mūsų – unikalūs ir fiziškai, ir psichologiškai. Tai, kas veikia kitam, gali būti netinkama man. Būtent čia ir slypi šio sporto sunkumas – nėra vieno modelio, kuriuo galėtum vadovautis. Reikia žiūrėti į save.
– Plaukiau jau daugiau nei dešimt metų. Jei turėčiau progą sugrįžti į praeitį ir kalbėtis su savimi, ką pasakyčiau?
– Tiesiog tęsčiau toliau. Iš tiesų, nematyčiau reikalo keisti daug ko iš to, ką esu padaręs. Žvelgiant iš šios perspektyvos, neidentifikuoju jokių esminių klaidų. Manau, turint tas sąlygas, kuriose atsidūriau, pasiekiau solidžius rezultatus ir padariau viską, ką tuo metu buvo įmanoma. Galbūt ne absoliučiai viską, bet tai žmogaus sąmonės ribose – neįmanoma atiduoti šimtaprocentiškai.
– Kaip tu kalbėtum su jaunimu, kuris pirmą kartą ateina į baseiną, pamatęs tave ir sako norįs būti panašus?
– Paaiškinimu, kad ambicija ir noras yra svarbūs motyvacijos šaltiniai, tačiau reikia aiškiai suprasti, jog norėdamas pasiekti aukščiausių rezultatų plaukime, turėsi atlyginti nepaprastai sunkiu darbu ir dedikacija. Stengiuosi jį paruošti psichologiškai tam iššūkiui, kuris jo laukia.
– Ar tu pats jauti didesnį spaudimą, kai priešais stovi galingas konkurentas?
– Neabejotinai, kai varžovai yra stiprūs, psichologinis spaudimas padidėja. Tačiau tokios emocijos turi būti kontroliuojamos ir nevaldytos – negali leisti joms tavęs suklaidinti. Svarbu prisiminti, kad plaukai pirmiausia dėl savęs, o ne dėl kitų. Pasiruošęs pakankamai, belieka įgyvendinti tai, ką gali geriausia. Niekada neturėtum nuvertinti varžovų – net ir tokie, kurie atrodo silpnesni, gali parodyti nenumatytas galimybes ir staigias akcijas, todėl reikia būti visada pasirengusiam bet kokiems scenarijams.
– Kokias mintis tu gini prieš pat startą?
– Įeini į tokią mentalinę būklę, kai išoriniai dirgikliai – garsai, žmonės, aplinka – tiesiog nebeegzistuoja. Mintys gali bandyti prasiskverbti į sąmonę, bet tu esi tiek sukoncentruotas ir tiek pasiruošęs, kad nebėra vietos jokiems kitiems svarstymas ar abejoms.
– Kokius linkėjimus norėtum išreikšti Kaunui?
– Pagalvojus atidžiau, iš tiesų sunkiai randu, ką čia palinkėti, nes Kaunas man labai patinka tokia forma, kokia jis egzistuoja šiandien. Jei vis dėlto reikėtų išskirti ką nors konkrečiai, tai tikriausiai norėčiau, kad šis miestas išliktų tokiu pat savitai unikaliu Lietuvos centru, kokiu jis yra šiuo metu.
